Redaktorė
REDAKTORĖ
KNYGŲ AUTORĖ
NUOMONĖS FORMUOTOJA
PROJEKTAI
MAMA
Štai, vos prieš kelias dienas buvo mano sūnaus išleistuvės iš darželio. Galvojau, išverksiu ne tik akis, bet ir žarnas. Matyti, kokiu greičiu auga tavo vaikas, kaip dinamiškai keičiasi jo gyvenimas, – stebuklas.
Šventės tema buvo „Svajonių miestas“, jie tradiciškai dainavo ir šoko „Geltonų plytų kelią“, o aš raudojau. O tada klasės viduryje atsirado svajonių šulinys ir kiekvienas iš klasės draugų nešė ten savo svajones, kuo jie norėtų būti užaugę. Tas jų svajones tėveliai galėjo pamatyti parašytas ant kėdučių, ant kurių sėdėjo atžalos. Kiekvienam priėjus tėveliai turėjo padėti pasakyti slaptažodį, kad svajonė tikrai tikrai išsipildytų. Visi kartu šaukėme: „ABRA KADABRA BŪM!“
Ir kokių tik svajonių nebuvo. Balerinos, futbolininkai, veterinarai, gydytojai ir statybininkai. Nejučia susimąsčiau, o kas gi esu aš?
Kad ir kaip keistai skambėtų, aš – statybininkė.
Mėgstu kurti dalykus arba pataisyti sugedusius, paskui man ateina laikas eiti statyti ko nors kito.
Kai atėjome dirbti į „L’Officiel Lithuania“, situacija, kaip čia taktiškiau pasakius, buvo sudėtinga, jei nepavadinčiau jos tragiška. Šiandien žurnalo pajėgos didesnės nei kokius menkus dešimt kartų, o daug daugiau. Žurnale dirba pasakiška komanda ir man beveik nebėra ko statyti. Visi turi dirbti savo darbą, ir man atėjo laikas iš tiesų tarti sudie.
Kažkada dėl filmo reklamos pajuokavę, kad išeinu, lygiai po metų vėl grįžtame prie šios temos. Bet šį kartą be humoro.
Žurnalui linkiu didžiausios sėkmės, o manęs laukia naujas kūrinys.
Šį kartą paprašysiu Jūsų padėti man, kad mano svajonė išsipildytų, tad visi kartu: „ABRA KADABRA BŪM!“ Ačiū už jūsų palaikymą.
Agnė Jagelavičiūtė. Jau paskutinį kartą vyriausioji redaktorė.

L’OFFICIEL LITHUANIA

REDAKTORĖS ŽODIS

PRENUMERUOK
SVEIKOS,
Sveikos ir tos, nelabai. Kaip aš. Tiesą sakant, nuo tada, kai parėjo mada metų metais pasakoti apie nusižudžiusius artimuosius, naujas kabliukas – depresija. Ja serga visi. Ir net žinau, kodėl.
Savo atveju nenorėčiau to pavadinti depresija – tai nervinis ir fizinis išsekimas, kurio nebegaliu sukontroliuoti, kurio vitaminais suvaldyti nebepavyko. Guliu šviesioje palatoje prijungta prie lašelinių ir galvoju apie tai, kaip tokie patys dalykai mums neša džiaugsmą, o tuo pačiu – ir širdies skausmą. Su instagramo atėjimu mes suradome visiškai nemokamą būdą gyventi prabangoje, mylimi, dievinami…
Mes keliaujame, mums moka už tai, kad ateiname į šventes, mes gauname dovanų, kosmetikos, mus myli visi pasaulio gražuoliai ir mes taip norime būti jais.  Išsirenkame kokią įžymybę – ir pirmyn imituoti jos gyvenimą. Bet mes taip pat puikiai žinome, kiek jėgų kartais prireikia padaryti puikų kadrą. Žinome ir tai, kad gardus sumuštinis gali būti nufotografuotas prie baltos sienos ant tualeto dangčio, nes tai – vienintelė šviesi herojės siena jos dvylikos kvadratų butuke…
Nejaugi tikrai kažkada nustojome būti kūrėjai ir staiga tapome krūva stebėtojų, negalinčių atsikelti be naujienos, kokį kavos puodelį šiandien pasirinks Olivia ir kokius akinius užsidės Aimee ar Chiara? Nejaugi praėjo laikas, kai įkvėpdavo kino aktoriai, modeliai ar menininkai?
Nesupraskite neteisingai, nesakau, kad instagramas blogai. Jis linksmas, mielas, prieinamas, tik nepamirškite – tai tik nuotraukų albumas ir jis niekada nepakeis jums tikro gyvenimo. Jus jums tik leis pabandyti susikurti kažką panašaus, bet dirbti reikės jums, ne telefonui. Pasirinkite žmones, kurie jums dovanoja ne tik gražių batelių fotografijas. Pasirinkite tokius, kurie daro kažką, kas jus įkvepia vieną dieną daryti savo.
Nesakau, ir aš žiūrinėju tiesiog kvepiantį iš ekrano maistą, iki beprotybes brangias rankines, aš džiaugiuosi batukais ir kad kaž-kam už įrašą atsiuntė palaidinių ir nagų lakų. Aš dievinu Angelina Jolie, Johnny Deppą, Kate Moss, aš ėjau iš proto dėl Yoko Ono ir Johno Lennono gyvenimo, bet nejaugi manote, kad jie visada buvo laimingi? Aš manau, kad buvo akimirkų, kai jiems nesinorėjo gyventi.

AŠ IKONA

REDAKTORĖ